2017 m. rugsėjo 4 d. – rugsėjo 9 d.

Sandorio šalis, nepasinaudojusi teise pareikalauti iš trečiojo asmens įgaliojimo veikti priešingos sandorio šalies vardu, prisiima riziką, kad sandoris bus sudarytas ne su atstovaujamuoju, o su tariamu atstovu bei iš to kylančių teisinių padarinių.
 
Vežėjas sudarė krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartį (toliau – Sutartis), pasirašydamas garantinį raštą. Vežėjui įvykdžius užsakymą ir užsakovui neatsikaičius, buvo kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas buvo tikrasis užsakovas pagal Sutartį – juridinis asmuo – Bendrovė, ar fizinis asmuo – trečiasis asmuo, dirbęs Bendrovėje direktoriaus pavaduotoju.
 
Bylos nagrinėjimo metu Vežėjas laikėsi pozicijos, kad minėtą sutartį jis sudarė su Bendrove, kurios vardu ir interesais, kaip pastarosios atstovas, veikė trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo buvo Atsakovės direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už krovinių pervežimą, o būtent toks ir buvo ginčo krovinys. Be to, trečiasis asmuo neturėjo verslo liudijimo ar individualios veiklos pažymos, kas suteiktų jam teisę asmeniškai užsiimti verslu ir gauti iš to pajamas. Tuo tarpu Bendrovė ir trečiasis asmuo laikėsi pozicijos, kad Sutartį Vežėjas sudarė su trečiuoju asmeniu, o trečiasis asmuo nėra jos atstovas ir neturėjo įgaliojimo veikti Bendrovės vardu.
 
Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis CK 2.133 str. nuostatomis, atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime, kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose arba numanomi – suprantama iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Teismo nuomone, šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, iš kurių Vežėjas galėjo daryti išvadą dėl atstovavimo teisinių santykių tarp Bendrovės ir trečiojo asmens egzistavimo ir dėl trečiojo asmens, sudarant ginčo sutartį, veikimo Bendrovės vardu ir interesais.
 
Įvertinus byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad garantinį raštą pasirašė trečiasis asmuo, o Bendrovė šiame rašte neminima. Vežėjas garantiniu raštu įsipareigojo pateikti vilkikus trečiajam asmeniui ir pareiga pateikti krovinį Vežėjui šiame rašte nustatyta trečiajam asmeniui. Avansą pagal šį raštą taip pat asmeniškai sumokėjo trečiasis asmuo. Vėlesnį atsiskaitymą už krovinio pervežimą pagal ginčo sutartį taip pat atliko ne Bendrovė, o kita įmonė. Be to, byloje nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad šalis iki ginčo sutarties sudarymo siejo verslo santykiai ir jų vykdymo praktika, iš kurių būtų galima daryti išvadą dėl trečiojo asmens įgaliojimų veikti Bendrovės vardu ir interesais. Elektroniniame susirašinėjime dėl tinkamo krovinių pervežimo sutarties vykdymo Bendrovė minima tik epizodiškai, pagrindinis susirašinėjimas iš esmės vyko tarp Vežėjo ir trečiojo asmens. Byloje taip pat nenustatyta, kad Bendrovė savo elgesiu būtų patvirtinusi ginčo Sutartį ir pripažinusi, kad yra susaistyta iš Sutarties kylančiomis pareigomis. Vien aplinkybė, kad trečiasis asmuo yra Bendrovės darbuotojas ir jį saisto giminystės ryšys su Bendrovės direktoriumi, Teismo vertinimu, neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.
 
Be to, Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, jog sprendžiant, ar taikytinas atstovavimo institutas, be kitų aplinkybių, turi būti aiškinamasi, ar asmuo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pakankamai rūpestingas, įsitikindamas, ar trečiasis asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, ar jis patikrino kito asmens įgaliojimą ir įsitikino suteiktomis teisėmis. Šiuo atveju teismas nustatė, kad Vežėjas, prieš sudarydamas ginčo sutartį ir pasirašydama garantinį raštą, nepasinaudojo įstatymo jai suteikta teise ir nepareikalavo iš trečiojo asmens pateikti savo įgaliojimą ar jo kopiją veikti Bendrovės vardu. Priešingai, pats Vežėjas pasirašė garantinį raštą, juo įformindamas sutartinius santykius vien tarp savęs ir trečiojo asmens. Taigi Vežėjas, būdamas verslininku, kuriam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, nepasinaudojusi minėta teise, nebuvo pakankamai atidus, todėl dėl tokio jo elgesio kylantys teisiniai padariniai vertintini kaip jo prisiimta rizika.
 
Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Užsakovas pagal Sutartį buvo trečiasis asmuo. Tuo pačiu Aukščiausiasis Teismas byloje priėmė atskirąją nutartį, kuria informavo Valstybinę mokesčių inspekciją dėl galimo trečiojo asmens neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla, jos neįforminant įstatymų nustatyta tvarka.
 

Skaityti nutartį  2017 m. rugsėjo 7 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-329-915/2017 Nuoroda

 

 

Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 2 bylas:

 

Dėl paskolos teisinių santykių ir proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.

 

2017 m. rugsėjo 7 d.

Civilinė byla Nr. 3K-3-330-916-2017

Nuoroda

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio atsisakymą ir taikos sutarties patvirtinimo.

2017 m. rugsėjo 8 d.

Civilinė byla Nr. 3K-3-339-695-2017

Nuoroda

 

Mūsų nuomone, šios nutartys pagal mūsų pasirinktus kriterijus nėra aktualios ir įdomios verslo teisės klausimais, todėl jų detaliau neaptariame.