2017 m. vasario 27 d. – kovo 3 d.

Jeigu faktoringo sutartyje nenumatyta kitaip, faktoringo rezervas nuosavybės teise priklauso klientui ir lieka finansuotojo žinioje iki kliento skolininkas atsiskaitys su finansuotoju.
 
Ūkio bankas (finansuotojas) ir Bendrovė (klientas) sudarė Faktoringo sutartį, pagal kurią mainais į jai sumokamą faktoringo išmoką, Bendrovė perleisdavo Ūkio bankui reikalavimus į Bendrovei skolingų įmonių piniginius įsipareigojimus pagal PVM sąskaitas-faktūras (toliau – „Faktoringo sutartis“). Bankrutavus Ūkio bankui, jo bankroto administratorius pastebėjo, kad Ūkio Bankas sumokėjo Bendrovei ne tik faktoringo išmokas pagal Faktoringo sutartį, bet ir skirtumą tarp Bendrovei sumokėtos faktoringo išmokos bei skolingų įmonių įmokų pagal perleistus reikalavimus Ūkio bankui sumos. Ūkio bankas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti šią sumą, nurodydamas, kad nei Faktoringo sutartyje, nei įstatyme nėra nustatytas pagrindas atlikti tokius mokėjimus Bendrovei.
Nagrinėdamas bylą Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad faktoringo sutartis visada yra atlygintinė ir gali būti sudaroma ne tik finansavimo tikslu, bet ir kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Šiuo atveju Faktoringo sutartyje nustatytą kliento bankui mokamą atlyginimą sudarė limito mokestis, palūkanos ir administravimo mokestis, nurodyti šių mokesčių dydžiai ir mokėjimo tvarka. Sutarties priede nustatytas faktoringo išmokos 90 procentų koeficientas. Tai reiškia, kad bankas, gavęs (nupirkęs) iš kliento konkrečiam šio skolininkui paruoštą už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes sąskaitą faktūrą ir patikrinęs jos pagrįstumą, sumoka klientui 90 procentų dydžio išmoką, atskaitęs iš šios sumos apskaičiuotą banko atlyginimą. Likusi sąskaitos faktūros 10 procentų suma po sąskaitos faktūros pateikimo klientui neišmokama, ji lieka banko žinioje pagal Faktoringo sutarties sąlygas. Teismas nustatė, kad nors Faktoringo sutartyje  ir Ūkio banko vidaus akte yra aptartos kliento mokamos bankui faktoringo atlyginimo sudėtinės dalys, jų dydžiai, tačiau nėra pasisakyta dėl faktoringo rezervo (skirtumo tarp sąskaitos faktūros sumos ir faktoringo išmokos sumos) sampratos ir nuosavybės teisių į šią pinigų sumą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Faktoringo sutarties sąlygas faktoringo rezervas iš esmės skirtas galimiems finansuotojo nuostoliams užtikrinti ir jiems padengti, jei klientas ar kliento skolininkas netinkamai vykdys prievolinius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, delspinigiai už praleisto bankui reikalavimo apmokėjimo termino praleidimą išskaičiuojami iš faktoringo rezervo sumos. Remdamasi CK 6.910 straipsnio nuostatomis bei pateiktais faktoringo sutarties esmės aiškinimais, Aukščiausiasis Teismas suformavo taisyklę, kad: faktoringo rezervas – tai piniginių sumų skirtumas tarp skolininkui kliento išrašytoje sąskaitoje-faktūroje nurodytos sumos ir avansinės faktoringo išmokos (išmokos koeficiento), sumokėtos finansuotojo klientui už perleistą reikalavimą į skolininką. Faktoringo rezervas, jeigu šalys nesusitarė kitaip, nuosavybės teise priklauso klientui ir lieka finansuotojo žinioje iki kliento skolininkas atsiskaitys su finansuotoju. Tokiu atveju faktoringo rezervo suma paprastai skirta kliento prievolėms finansuotojui užtikrinti ir galimiems nuostoliams atlyginti. Faktoringo rezervo suma (jos dalis, likusi po nuostolių išskaitymo), kliento skolininkui atsiskaičius su finansuotoju ir finansuotojui atskaičius pagal sutarties sąlygas nuostolius, jei tokių atsirado, išmokama klientui, nes finansuotojas į šią pinigų sumą pagal sutartį neturi nuosavybės teisių.
Atsižvelgdamas į tai, kad Ūkio banko vidaus akte ir Faktoringo sutartyje nebuvo nustatyta, kad faktoringo rezervas yra faktoringo atlyginimo dalis, o Faktoringo sutartis ginčo metu jau buvo pasibaigusi kaip tinkamai įvykdyta, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Ūkio bankui gavus (išieškojus) iš Bendrovei skolingų įmonių sąskaitoje-faktūroje nurodytą skolą ir atskaičius nuostolius, jei tokių pagal Faktoringo sutarties sąlygas atsirado, faktoringo suma turėjo būti grąžinama Bendrovei, nes bankas neturėjo teisinio pagrindo šią sumą pripažinti savo nuosavybe. Taigi, Teismas konstatavo, kad faktoringo rezervo suma buvo teisėtai sumokėta Bendrovei, todėl Ūkio banko ieškinys buvo atmestas. 
 
Skaityti nutartį  2017 m. kovo 2 d. Nr. e3K-3-105-219/2017 Nuoroda
 
 
 
Tais atvejais, kai domeną įregistravęs asmuo nenaudoja jo savo veikloje, vien domeno registracijos faktas nesuteikia tokiam asmeniui papildomų teisių prieš kitus domeno vardą sudarančio žymens naudotojus, kurie turi ankstesnių teisių į tokį žymenį.
 
UAB „Skandinavijos kelias“ („Bendrovė“) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti kitą bendrovę (toliau – „Konkurentas“) nutraukti domeno skandinavijoskelias.lt naudojimą komercinėje veikloje ir panaikinti domeno skandinavijoskelias.lt registraciją Konkurento vardu. Bendrovė nurodė, kad iki jos įsteigimo 2014 m., jos vadovas ir vienintelis akcininkas  nuo 2013 m. vykdė individualią krovininio kelių transporto ir perkraustymo veiklą, reklamos tikslais naudojo žymenį „Skandinavijos kelias“. Bendrovė norėjo sukurti interneto svetainę, domenu skandinavijoskelias.lt, tačiau šis domenas 2014 m. buvo užregistruotas  Konkurento direktoriaus ir vienintelio akcininko vardu. Bendrovė nesutiko įsigyti domeno iš Konkurento, taip siekiančio nepagrįstai pasipelnyti, ir užregistravo domeną skandinavijoskelias.eu. Vėliau Bendrovė pradėjo sulaukti klientų skundų, kad jiems nepavyksta susisiekti su jos vadybininku, laiku nepaimami siuntiniai. Paaiškėjo, kad Konkurentas pradėjo naudoti domeną skandinavijoskelias.lt ir jame pateikė informaciją, iš esmės analogišką esančiai Bendrovės svetainėje (skyrėsi tik domeno plėtinys – .lt). Be to, Konkurentas sukūrė beveik identišką el. pašto adresą – skandinavijoskelias@mail.com.
Nagrinėdami bylą teismai nustatė, kad Bendrovės vadovas, teikdamas krovininio kelių transporto, perkraustymo paslaugas, dar iki Bendrovės įsteigimo ir Atsakovo domeno įregistravimo naudojo žymenį „Skandinavijos kelias“. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tiek elektroninio pašto adresas, tiek Bendrovės nurodomos vizitinės kortelės, logotipas ar automobilių reklama priskirtini prie priemonių, padedančių ūkio subjektui reklamuoti ir realizuoti savo prekes bei paslaugas, taigi, be kita ko, atliekančių verslo identifikavimo funkciją. Jas naudodamas Bendrovės vadovas galėjo individualizuoti savo teikiamas paslaugas, išskirti jas iš kitų tokio pobūdžio paslaugų, jas reklamuoti, susikurti šį žymenį atpažįstančių ir jį su ieškovės paslaugomis siejančių klientų ratą. Dėl šių priežasčių Teismas nustatė, kad šios aplinkybės vertintinos kaip lemiančios jo teisėtą interesą šį identifikatorių ir toliau naudoti. Teismas išaiškino, kad verslo identifikatorių (logotipų, interneto svetainių, įvairaus tipo ir pobūdžio reklamų ir kt. panašaus pobūdžio priemonių) naudotojų teisės turi būti ginamos, jei nustatoma, kad tokios jų teisės yra ankstesnės, t. y. jeigu verslo identifikatoriai buvo pradėti naudoti anksčiau nei ginčijamos teisės į domeną.
Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai domeną įregistravęs asmuo (šiuo atveju – Konkurentas) nenaudoja jo savo veikloje, vien domeno registracijos faktas nesuteikia tokiam asmeniui papildomų teisių prieš kitus domeno vardą sudarančio žymens naudotojus, kurie turi ankstesnių teisių į tokį žymenį. Kilus ginčui, turi būti vertinamas tokio asmens sąžiningumas tiek registruojant, tiek vėliau naudojant domeną, o nustačius nesąžiningumą, domeno registracija gali būti panaikinama ginant ankstesnių teisių į jo vardą sudarantį žymenį turėtojus. Šiuo atveju Konkurentas bylos nagrinėjimo metu pats pripažino, kad iki domeno aktyvavimo žodžių junginio „Skandinavijos kelias“ savo vykdomoje komercinėje veikloje nenaudojo. Ta aplinkybė, kad Konkurentas kreipėsi dėl logotipo „Skandinavijos kelias“ sukūrimo ir tai buvo padaryta 2012 m. gruodžio 6 d., pasak Teismo, nekeičia situacijos teisinio vertinimo, nes šis logotipas nebuvo naudojamas identifikuojant Konkurento teikiamas paslaugas ir nesukūrė jų žinomumo. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad domenas buvo naudojamas Konkurento įmonei  teikiant analogiškas paslaugas, kaip Bendrovė, savo interneto svetainėje aiškiai neidentifikuojant, jog paslaugas teikia kita bendrovė, vartotojus atitinkamai nukreipiant į Konkurento bendrovės interneto svetainę. Aukščiausiojo Teismo vertinimu, tokios domeno naudojimo sąlygos patvirtina Konkurento nesąžiningumą.
Teismas konstatavo, kad sąžiningos komercinės praktikos neatitinka atvejai, kai ūkio subjektas, naudodamas automatinę nuorodą ir aiškiai neidentifikuodamas savo įmonės kaip paslaugų teikėjos, pasinaudoja kito ūkio subjekto vardu, jo žinomumu, įgytu klientų pasitikėjimu ir taip gauna (ar sudaro sąlygas gauti) sau komercinės naudos. Todėl nesąžiningo domeno naudojimo atvejais vien principo „kas pirmas, tas laimi“ laikymasis (ankstesnis domeno vardo registravimas) nesudaro pakankamo pagrindo atmesti kito ūkio subjekto reikalavimą panaikinti ginčijamo domeno vardo registraciją, jeigu tokį reikalavimą pareiškęs asmuo (šiuo atveju Bendrovė) turi teisėtą interesą naudoti domeno varde esantį žymenį.
Atsižvelgdamas į tai, Konkurentas įpareigotas nutraukti domeno skandinavijoskelias.lt naudojimą komercinėje veikloje, o šio domeno registracija  Konkurento vardu buvo panaikinta.
 
Skaityti nutartį  2017 m. kovo 1 d. Nr. e3K-3-68-469/2017 Nuoroda
 
 
 
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 14 bylų:

 

Dėl sutarties sudarymo, pakeitimo ir vykdymo bei be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

2017 m. kovo 1 d.

Nr. e3K-3-69-219/2017

Nuoroda

Dėl antstolio pareigos sustabdyti turto realizavimo veiksmus ir lėšų išmokėjimą, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės į realizuotiną turtą baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

2017 m. kovo 1 d.

Nr. 3K-3-104-684/2017

Nuoroda

Dėl  pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

 

2017 m. kovo 1 d.

Nr. 3K-3-103-378/2017

Nuoroda

Dėl  fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir tikslinimo.

2017 m. kovo 1 d.

Nr. 3K-3-102-969/2017

Nuoroda

Dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir baudos skyrimo laikotarpio.

2017 m. kovo 1 d.

Nr. 3K-3-67-313/2017

Nuoroda

Dėl pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

2017 m. vasario 28 d.

Nr. 3K-3-45-706/2017

Nuoroda

Dėl įrodymų pakankamumo, jų tyrimo ir vertinimo.

2017 m. kovo 2 d.

Nr. 3K-3-100-695/2017

Nuoroda

Dėl pasiūlymo techninės specifikacijos reikalavimų.

2017 m. kovo 3 d.

Nr. e3K-3-41-469/2017

Nuoroda

Dėl perkančiosios organizacijos pareigos atmesti tiekėjo, kuris pateikė melagingus duomenis apie kvalifikacijos atitiktį nustatytiems reikalavimams, pasiūlymą.

2017 m. vasario 28 d.

Nr. e3K-3-106-690/2017

Nuoroda

Dėl atlyginimo už advokato teikiamas teisines paslaugas.

2017 m. kovo 1 d.

Nr. 3K-3-64-378/2017

Nuoroda

Dėl pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

2017 m. vasario 28 d.

Nr. 3K-3-48-248/2017

Nuoroda

Dėl paprastojo vekselio galios pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams jį apmokėti.

2017 m. vasario 28 d.

Nr. 3K-3-43-916/2017

Nuoroda

Dėl  juridinio asmens organo sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

2017 m. kovo 1 d.

Nr. e3K-3-157-611/2017

Nuoroda

Dėl įmonės dalies perėmėjo pareigos perimti darbdavio teises ir pareigas.

2017 m. kovo 2 d.

Nr. e3K-3-99-701/2017

Nuoroda

 

Mūsų nuomone, šios nutartys pagal mūsų pasirinktus kriterijus nėra aktualios ir įdomios verslo teisės klausimais, todėl jų detaliau neaptariame.