2017 m. vasario 6 d. – vasario 10 d.

Nepaisant to, kad klientas turi teisę bet kada atsisakyti paslaugų, klientas gali būti įpareigotas atlyginti paslaugų teikėjo nuostolius (protingas išlaidas), patirtus dėl skuboto paslaugų atsisakymo.
 

UAB „Media House“ (toliau – Media House) teikė UAB „Omnitel“ (toliau – Omnitel) jos prekių ženklų reklamavimo ir administravimo paslaugas. Vykdydama sudarytą Sutartį Media House sudarė reklamos paslaugų teikimo sutartį su trečiuoju asmeniu (toliau – Reklamos sutartis). Vėliau Omnitel pranešė, kad atsisako trečiojo asmens reklamos plotų nuomos ir apipavidalinimo paslaugų. Atitinkamai Media House nutraukė Reklamos sutartį su trečiuoju asmeniu, tačiau trečiasis asmuo su Reklamos paslaugų sutarties nutraukimu nesutiko ir toliau vykdė pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Media House nesumokėjus už suteiktas paslaugas trečiajam asmeniui, šis Reklamos paslaugų teikimo sutartį nutraukė ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismui priteisus trečiajam asmeniui skolą, Media House pateikė Omnitel pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo bei komisinių už paslaugas sumokėjimo, tačiau Omnitel atlyginti Media House patirtus nuostolius atsisakė. Media House nurodė, kad ji su trečiuoju asmeniu bendradarbiavo ne savo iniciatyva, o išimtinai kaip Omnitel tarpininkė, vykdanti Omnitel duotą pavedimą pagal Sutartį. Būtent Omnitel įpareigojo Media House nutraukti Reklamos sutartį su trečiuoju asmeniu, tad tokiais veiksmais Omnitel prisiėmė riziką dėl Reklamos sutarties nutraukimo pasekmių. Atitinkamai byloje kilo ginčas dėl to, ar Omnitel kaip klientė, turėjo teisę bet kada vienašališkai nutraukti atlygintinę paslaugų teikimo sutartį.


Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad paslauga negali būti teikiama per prievartą, todėl klientas turi teisę bet kada nutraukti paslaugų sutartį. Tačiau kai klientas naudojasi savo teise vienašališkai nutraukti sutartį, apie tai paslaugų tiekėjas turi būti informuotas bei užtikrinta paslaugų gavėjo ir paslaugų tiekėjo interesų pusiausvyra – klientas turi sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą iki nutraukimo suteiktoms paslaugos bei atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų tiekėjas patyrė norėdamas įvykdyti sutartį iki pranešimo apie jos nutraukimą.  Teismas šiuo atveju atkreipė dėmesį į tai, kad nors nagrinėjamu atveju Omintel Sutarties su Media House nenutraukė, tačiau atsisakė žymios dalies paslaugų pagal Sutartį (Reklamos paslaugų sutarties su trečiuoju asmeniu). Atitinkamai Omnitel, atsisakydama paslaugų, turėjo laikyti  Sutartyje numatyto 3 mėnesių įspėjimo termino.

Aukščiausiojo Teismo teigimu, neginčytina, kad Omnitel, kaip klientė, bet kokiu atveju turėjo teisę atsisakyti teikiamų paslaugų, tačiau ji, kaip verslo subjektas, turėjo suvokti, kad paslaugų atsisakymas sukels pareigą atlyginti protingas paslaugų teikėjos išlaidas, patirtas dėl tokio atsisakymo. Be to, iš šalių susirašinėjimo matyti, jog Omnitel suvokė, kad Reklamos sutartis yra nutraukiama skubos tvarka ir dėl tokio nutraukimo jai gali kilti papildomų neigiamų padarinių.

Šiuo atveju Media House nuostolių patyrė dėl to, kad Omnitel atsisakius reklamos paslaugų, kurias teikė trečiasis asmuo, Media House nepavyko Omnitel pageidaujamu laiku nutraukti sutarties su trečiuoju asmeniu, tad Media House turėjo sumokėti jam už Omnitel nebereikalingų paslaugų teikimą. Teismo vertinimu, Omnitel, siekdama pagrįsti, jog Reklamos sutartis privalėjo būti vienašališkai nutraukta netrukus po to, kai ji išreiškė tokį norą Media House, ir dėl to neturi būti atlyginami nuostoliai, susidarę trečiajam asmeniui dar tris mėnesius vykdant sutartinius įsipareigojimus pagal sudarytą Reklamos sutartį, turėjo teisę pateikti įrodymus, kad būtent tokia verslo praktika yra visuotinai nusistovėjusi, t. y. kad trečiasis asmuo ar kiti panašia veikla užsiimantys verslo subjektai sudarydavo analogiškus sandorius su kitais verslo subjektais, ir, šiems pareiškus apie nenorą tęsti prekių ženklų reklamavimo paslaugų santykius, sutartys bet kada galėdavo būti nutrauktos be jokių finansinių padarinių. Tačiau šalys tokių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, Teismas konstatavo, kad Omnitel privalo atlyginti Media House patirtus nuostolius kaip kitas protingas išlaidas CK 6.271 straipsnio nuostatų pagrindu.

 
Skaityti nutartį  2017 m. vasario 9 d. Nr. 3K-3-31-378/2017 Nuoroda
 
 
Teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, ir jo pareigas laikinai eina kitas asmuo, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo.
 

Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – Bendrovė) valdybos pirmininko teisės vienvaldiškai skirti asmenį, laikinai einantį Bendrovės vadovo pareigas. Šiuo atveju į teismą kreipėsi Bendrovės akcininkė (toliau – Akcininkė), prašydama pripažinti negaliojančiais Bendrovės valdybos pirmininko nutarimus dėl pavedimo laikinai vykdyti Bendrovės generalinio direktoriaus funkcijas. Šį reikalavimą Akcininkė motyvavo tuo, kad kitoje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas Bendrovei vykdyti ankstesnį valdybos nutarimą dėl Bendrovės generalinio direktoriaus atšaukimo ir naujo generalinio direktoriaus paskyrimo. Taigi, byloje kilo klausimas, ar, galiojant minėtoms teismo pritaikytoms laikinosios apaugos Bendrovės valdybos pirmininkas galėjo vienvaldiškai paskirti laikinai einantį Bendrovės vadovo pareigas asmenį.

Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas.

Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų (pvz., kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas). Tokiu atveju, laikantis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų, bendrovės valdyba (kai valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, kai nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas) gali paskirti laikiną vadovą iki išnyks aplinkybės, dėl kurių negalima paskirti nuolatinio vadovo. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą.

Antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai bendrovės vadovas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas. Tačiau tokia teisinė situacija nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Laikinai vadovo funkcijas atliekančio asmens skyrimas Akcinių bendrovių įstatymo nėra sureglamentuotas. Šie atvejai gali būti apibrėžti bendrovės įstatuose, įtvirtinant, kada ir kas gali pavaduoti bendrovės vadovą (pvz., gali būti numatyta, jog bendrovės vadovo įsakymu, kai vadovas laikinai negali eiti pareigų, į jo pareigas skiriamas vadovo pavaduotojas). Šis klausimas gali būti išsprendžiamas ir bendrovės vadovui išleidžiant įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas tam tikram asmeniui bei išduodant jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis

Taigi, pirmuoju atveju, laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis.

Nagrinėjamos atveju  Teismas konstatavo, jog bylos šalys nesutarė dėl teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos kitoje byloje, turinio ir skirtingai aiškino laikinųjų apsaugos priemonių apimtį. Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nurodytos nutarties turinys nebuvo pakankamai aiškus, kadangi rezoliucinėje dalyje buvo aptartas tik naujai paskirto Bendrovės generalinio direktoriaus  įgaliojimų sustabdymo klausimas, tačiau nebuvo pasisakyta dėl buvusio Bendrovės generalinio direktoriaus įgaliojimų. Susiklosčiusius tokiai faktinei situacijai dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turinio, šios nutarties išaiškinimas buvo ją priėmusio teismo kompetencija, tačiau nagrinėjamos bylos šalys dėl nutarties išaiškinimo į teismą nesikreipė.

Atitinkamai buvo susiklosčiusi tokia situacija, jog Bendrovė faktiškai neturėjo teisėtai paskirto vienasmenio valdymo organo – vadovo, todėl Bendrovėje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl jo paskyrimo. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju neegzistavo aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą esamus santykius kvalifikuoti kaip bendrovės vadovo negalėjimą dėl tam tikrų svarbių priežasčių vykdyti savo pareigų, dėl ko šias pareigas būtų buvę galima pavesti vykdyti kitam asmeniui (įgalioti kitą įmonės darbuotoją laikinai atlikti vadovo funkcijas). T. y. nesant apskritai pagal galiojančią tvarką paskirto Bendrovės vadovo, jo funkcijos negalėjo būti priskirtos trečiajam asmeniui, nesilaikant imperatyvios Akcinių bendrovių įstatyme numatytos vadovo paskyrimo procedūros.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodyta aplinkybes, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog vienasmenis Bendrovės valdymo organas – vadovas negalėjo būti paskirtas Bendrovės valdybos pirmininko sprendimu (nepriklausomai nuo to, kokiam laikotarpiui), kadangi tai nepatenka į valdybos pirmininko kompetenciją, todėl Akcininkės ginčijami Bendrovės valdybos pirmininko nutarimai dėl pavedimo laikinai vykdyti Bendrovės generalinio direktoriaus funkcijas pripažintini negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams.

Aukščiausias Teismas pažymėjo, kad susiklosčiusioje situacijoje Bendrovės vadovo nebuvimo klausimas turėjo būti sprendžiamas kreipiantis į laikinąsias apsaugos priemones pritaikiusį teismą dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo arba nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, išaiškinimo, be to, galėjo būti inicijuojami nauji vadovo rinkimai Bendrovės įstatuose nustatyta tvarka.

 
Skaityti nutartį  2017 m. vasario 9 d. Nr. 3K-3-31-378/2017 Nuoroda
 
 
Teismas, priėmęs nagrinėti ieškinį, kuris atitinka procesinių normų nustatytus reikalavimus ir pagal šalių susitarimą nagrinėtinas teisme, privalo jį išnagrinėti iš esmės, nepriklausomai nuo to, kad ieškinio nagrinėjimo stadijoje sujungus kelis vėliau pareikštus ir teismo priimtus vienarūšius ieškinius, bendra reikalavimų suma pasiekia ir viršija šalių sutartos arbitražinės išlygos sumą.
 

Ieškovė 2014-06-04 teisme pareiškė ieškinį atsakovei dėl skolos pagal šalių sudarytą sutartį (toliau – Sutartis) priteisimo. Teismas ieškinį priėmė ir užvedė civilinę bylą. Vėliau ieškovė pareiškė dar 3 atskirus ieškinius tai pačiai atsakovei, reikalaudama skolos pagal tą pačią Sutartį priteisimo, tačiau už skirtingus laikotarpius. Šalių sudarytoje Sutartyje buvo numatyta, kad šalių ginčai iki tam tikros ginčo sumos nagrinėjami teisme Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, o pasiekus tam tikrą ginčo sumą – arbitražo teisme. Nė vienu ieškovės pareikštu ieškiniu reikalaujama suma nesiekė sumos, kuri ginčą darytų priskirtiną arbitražui. Atsakovė paprašė teismo visas keturias nagrinėjamas civilines bylas dėl skolos priteisimo sujungti į vieną. Po bylų sujungimo ginčo suma pasiekė sumą, nuo kurios ginčas pagal Sutartį priskirtinas ne teismo, o arbitražo kompetencijai. Atsižvelgdamas į tai, po bylų sujungimo teismas paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtu. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės ieškinio teismingumo.

Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad atitinkamo reikalavimo priskyrimas teismo arba arbitražo kompetencijai, esant šalių sudarytam galiojančiam susitarimui dėl ginčų sprendimo būdo, priklauso nuo tokio susitarimo turinio – kilus ginčui teismas privalo nustatyti, ar šalys aiškiai susitarė ir kokia yra tikroji šalių valia dėl atitinkamo ginčo (ginčų) sprendimo tvarkos. Šiuo atveju Teismas konstatavo, kad Sutartimi šalys susitarė dėl ginčo priskirtinumo teismo arba arbitražo kompetencijai ir tai susiejo su ginčo suma. Šalių pasirinktas susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo įstatymų reikalavimams neprieštarauja, šalių ketinimai susitarime išreikšti pakankamai aiškiai ir nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą.

Teismas konstatavo, kad pirmojo ieškinio padavimo metu ieškovės reikalavimų suma neviršijo tam tikros sumos, nuo kurios ginčas pagal Sutartį priskirtinas arbitražo kompetencijai, taigi ieškinys buvo pagrįstai priimtas teisme pagal sutartinio teismingumo taisykles, šalių aptartas Sutartyje ir egzistavusias kreipimosi į teismą metu. Teismas pažymėjo, kad  Ieškovė kreipimosi į teismą metu neturėjo prognozuoti ateityje galinčių kilti ginčų ir kreipdamasi į teismą vertinti galutinės jų sumos.Nors ieškiniai pareikšti pagal tą pačią sutartį, tačiau už skirtingus laikotarpius.

Teismas nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę, sąlygų ir aplinkybių, nuo kurių priklauso ginčo sprendimas teisme, pasikeitimas po jurisdikcijai nustatyti aktualaus laiko momento nepanaikina teismo jurisdikcijos. Taigi šiuo atveju bendros reikalavimų sumos pasikeitimas po to momento, kai yra vertinama jurisdikcija, nekeičia bylos priskirtinumo. Civilinių bylų sujungimas savo esme yra tik viena iš proceso efektyvumo didinimo priemonių ir negali pakeisti šalių valios dėl ginčų sprendimo būdo. Be to, pagal bendrąją taisyklę teismas procesinius veiksmus gali atlikti tik tose bylose, kurias nagrinėti iš esmės jis turi jurisdikciją. Atitinkamai, galimas tik tų civilinių bylų, kurios priklauso teismo jurisdikcijai, sujungimas, t. y. teismas pirmiausia išsprendžia jurisdikcijos klausimą, o bylų sujungimo klausimas gali būti sprendžiamas tik konstatavus esant sąlygas ginčą nagrinėti teisme.

Atsižvelgdamas į tai, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog žemesnės instancijos teismai nepagrįstai paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtą tuo pagrindu, kad sujungus bylas pagal Sutartį ginčo suma pasiekė sumą, nuo kurios ginčas priskirtinas arbitražo kompetencijai. Teismas perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

 
Skaityti nutartį  2017 m. vasario 9 d. Nr. e3K-3-34-219/2017 Nuoroda
 
 

Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 8 bylas:

 

Dėl kasatoriaus teisės atsisakyti kasacinio skundo

2017 m. vasario 8 d.

Nr. 3K-3-118-690/2017

Nuoroda

Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kylančios iš sandorio, pripažinto negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, ir galimybės taikyti vadovui subsidiariąją atsakomybę

2017 m. vasario 9 d.

Nr. e3K-3-30-313/2017

Nuoroda

Dėl įskaitymo, kai įmonei iškelta bankroto byla

2017 m. vasario 8 d.

Nr. e3K-3-18-421/2017

Nuoroda

Dėl teismo teisės mažinti sutartines netesybas, kylančias iš per energijos išteklių biržą sudarytos biokuro pirkimo–pardavimo sutarties

2017 m. vasario 8 d.

Nr. e3K-3-17-378/2017

Nuoroda

Dėl valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą

2017 m. vasario 9 d.

Nr. e3K-3-29-915/2017

Nuoroda

Dėl daugiabučio namo savininkų bendrijos narių teisinių santykių

2017 m. vasario 9 d.

Nr. 3K-3-28-695/2017

Nuoroda

Dėl transporto priemonės savininko–draudėjo teisės reikalauti, kad draudikui grąžintą draudimo išmoką, kaip patirtus nuostolius, atlygintų transporto priemonę vairavęs dėl eismo įvykio kaltas asmuo

2017 m. vasario 8 d.

Nr. 3K-3-19-695/2017

Nuoroda

Dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos ir ne visos apimties pasiūlymo

2017 m. vasario 8 d.

Nr. e3K-3-15-916/2017

Nuoroda

 

Mūsų nuomone, šios nutartys pagal mūsų pasirinktus kriterijus nėra aktualios ir įdomios verslo teisės klausimais, todėl jų detaliau neaptariame.