2016 m. balandžio 11 d. – balandžio 15 d.

Norint prisiteisti negautas pajamas, kurias asmuo ketino gauti pagal būsimą pagrindinę sutartį, nepakanka nurodyti preliminariosios sutarties nuostatų, kuriose susitarta dėl tam tikrų mokėtinų (gautinų) sumų – būtina įrodyti, kad egzistavo reali galimybė sudaryti pagrindinę sutartį tokiomis sąlygomis, pagrįsti negautų pajamų (pelno) dydį pagal vyraujančias rinkos kainas arba kitaip įrodyti konkrečių negautų pajamų realumą.
 
Dvi bendrovės sudarė preliminariąją subrangos sutartį, kuria susitarė, kad viena iš jų (rangovė) teiks pasiūlymą atvirajame viešojo pirkimo konkurse, pasitelkdama kitą bendrovę kaip subrangovę, kurios pajėgumais remsis konkurso laimėjimo atveju, įgyvendindama su perkančiąja organizacija sudarytą statybos sutartį. Šalys susitarė, kad rangovei laimėjus konkursą, ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo pirkimo sutarties sudarymo jos sudarys pagrindinę subrangos sutartį. Rangovei laimėjus konkursą ir sudarius su perkančiąja organizacija viešojo pirkimo sutartį, pagrindinė subrangos sutartis nebuvo sudaryta. Subrangove turėjusi būti bendrovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš rangovės 220‘419,14 EUR dydžio negautas pajamas, kurių dydį grindė preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir savo pasiūlyme rangovei nurodytos darbų kainos (savikainos) skirtumu.
Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, tam, jog būtų patenkintas reikalavimas priteisti negautas pajamas, kurias asmuo ketino gauti pagal būsimą pagrindinę sutartį, nepakanka nurodyti preliminariosios sutarties nuostatų, kuriose susitarta dėl tam tikrų mokėtinų (gautinų) sumų. Tokiais atvejais būtina įrodyti, kad egzistavo reali galimybė sudaryti pagrindinę sutartį tokiomis sąlygomis, pagrįsti negautų pajamų (pelno) dydį pagal vyraujančias rinkos kainas, kitų įvykdytų (vykdomų) sutarčių sąlygas ir pan. aplinkybes arba kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir būdais įrodyti konkrečių negautų pajamų realumą.
Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas apskaičiuojant nuostolius objektyviai negali būti taikomas. Subrangovė nurodė, kad jos prarastos galimybės sudaryti pagrindinę sutartį piniginė vertė galėtų būti apskaičiuota kitu, nei sudarius pakeičiančią sutartį taikomas kainų skirtumo principas, būdu, tačiau konkretaus būdo nenurodė. Kadangi byloje nustatyta, kad šalių ikisutartiniuose santykiuose rangovė buvo nesąžininga, tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad subrangovė patyrė netiesioginių nuostolių, ginčas kilo tik dėl jų dydžio. Subrangovei neįrodžius viso reikalaujamo priteisti negautų pajamų dydžio pagrįstumo, tačiau nustačius faktinę aplinkybę, kad ieškovė patyrė netiesioginių nuostolių, atsižvelgus į tai, jog pakeičianti sutartis nebuvo sudaryta, Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad nustatant negautų pajamų (pelno) dydį apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi statybos darbų rinkoje gaunamu vidutiniu pelnu. Jis, be kitų duomenų, gali būti nustatomas iš Statybos produktų sertifikavimo centro registruotų ir viešai skelbiamų Statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria subrangovei buvo priteisti 10‘608,97 EUR dydžio netiesioginiai nuostoliai palikta nepakeista.
 
 Skaityti nutartį  2016 m. balandžio 12 d. Nr. e3K-3-217-690/2016 Nuoroda
 
 
Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo (statinio savininko) nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina, todėl jam negali tekti atsakomybė dėl statinio konstrukcinių trūkumų kilusios žalos.
 

Apdraustas automobilis įvažiavo į gatvėje esančią duobę ir buvo apgadintas. Gatvė nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o ją prižiūrėti ir tvarkyti sutartimi įsipareigojo UAB „Grinda“. Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką apdrausto automobilio savininkui ir kreipėsi į teismą prašydama priteisti  žalos atlyginimą solidariai iš Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad solidarioji Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ atsakomybė šiuo atveju nekilo, ir sprendė, kad išlaidas draudimo bendrovei privalo atlyginti UAB „Grinda“, kaip statinio valdytoja.

Aukščiausiasis Teismas nutartimi konstatavo, kad žala atsirado dėl kelyje buvusios duobės, kuri priskirtina prie statybinių konstrukcinių trūkumų, t. y. statinio trūkumų, todėl atsakomybė už netinkamą statinio būklę jo savininkui (valdytojui) taikytina pagal CK 6.266 straipsnį, be kaltės. Taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Teismas konstatavo, kad savivaldybės ir UAB „Grinda“ sudarytoje sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad nurodytos gatvės perduodamos UAB „Grinda“ savarankiškai valdyti, priešingai – pirmiau nurodytuose sutarties punktuose kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą, būtent jai sprendžiant dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų, t. y. rangovė veikia tik pagal užsakovės nurodymus. Tačiau sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina. Atsižvelgdamas į tai, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad UAB „Grinda“ nėra gatvės valdytoja ir dėl šios gatvės konstrukcinių trūkumų kilusios žalos atsako jos savininkė – savivaldybė.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors UAB „Grinda“ solidarioji prievolė atlyginti žalą kartu su savivaldybe šiuo atveju nekonstatuotina, žalos atlyginimas draudimo bendrovei pagal jos pareikštą prašymą priteistas solidariai, kadangi UAB „Grinda“ kasacine tvarka teismų procesinių sprendimų neskundė.

 

Skaityti nutartį  2016 m. balandžio 15 d. Nr. e3K-7-105-687/2016 Nuoroda

 

 

Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 8 bylas: 1 bylą dėl tiesioginių nuostolių, kilusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo, įrodymų vertinimo ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų; 1 bylą dėl atlygintinų paslaugų sutarčių sudarymo ir vykdymo, kurioje nebuvo naujų aktualių LAT išaiškinimų; 1 bylą dėl normų, reglamentuojančių bendroje sąskaitoje esančių lėšų nuosavybės teises, aiškinimo ir taikymo; 1 bylą dėl proceso teisės normų (naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas, kitos šalies teisė susipažinti su nauju pateiktu įrodymu bei išreikšti savo poziciją); 1 bylą dėl išieškojimo iš skolininko turto vykdymo procese sustabdymo teisme priėmus pareiškimą dėl fizinio asmens (skolininko) bankroto bylos iškėlimo; 2 bylas dėl teisės naudotis nuotekų šalinimo tinklais bei rinkti mokestį už šį naudojimą; 1 bylą dėl to ar, esant iškeltai pagrindinio skolininko restruktūrizavimo bylai, antstolis gali vykdyti priverstinį išieškojimą iš subsidiariojo skolininko, kuris yra pagrindinio skolininko dalyvis (narys). Mūsų nuomone šios nutartys pagal mūsų pasirinktus kriterijus nėra aktualios ir įdomios verslo teisės klausimais, todėl jų detaliau neaptariame.