2016 m. kovo 29 d. – balandžio 1 d.

(i) Vien fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės (kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų) buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai;
(ii) Jei privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą.
 
BUAB „Globus trade“ kreipėsi į teismą prašydama actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia jos sudarytą skolos perkėlimo sutartį, kuria ji perėmė ir už kitą bendrovę įvykdė 91 660,21 Lt (26 546,63 Eur) dydžio prievolę. Bankrutuojanti bendrovė nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvo susidariusi nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), kuri išliko ir iškėlus bankroto bylą, todėl sudarytu sandoriu buvo pažeisti bendrovės kreditorių interesai, be to, sudarytas sandoris prieštaravo bendrovės veiklos tikslams, kadangi skola buvo perimta neatlygintinai.
Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kreditorius, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Vien to fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai. Sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę naujai,  jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismai šioje byloje tinkamai neištyrė reikalavimų atsiradimo momento, t. y.  nenustatė nuo kada susidarė bankroto byloje patvirtinta nepriemoka VMI. Teismų teiginys, kad mažai tikėtina, jog, augant bendrovės įsiskolinimui kreditoriams, jai pavyko grąžinti ginčo sutarties sudarymo dieną egzistavusią nepriemoką VMI, šiuo atveju yra prielaida, kuria išvados teismo sprendime negali būti grindžiamos.
Pasisakydamas dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad jei privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą. Nagrinėjamu atveju teismai neištyrė ir nevertino, ar kita sandorio šalis (bendrovė, kurios skola buvo neatlygintinai perimta), sudarydama ginčo sandorį, tikrai veikė nesąžiningai, todėl byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. 
 
Skaityti nutartį 2016 m. balandžio 1 d. Nr. e3K-3-191-915/2016 Nuoroda
 
 
Priklausomai nuo byloje nustatytų aplinkybių atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika. Rizikos prisiėmimas reiškia, kad toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, jog jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką.
 

Lietuvos valstybė ir UAB „Prostinvest“ sudarė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį. Bendrovė įsipareigojo per sutartyje nustatytą terminą įsigytame sklype pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas išdavė bendrovei statybos leidimą. Vėliau Vilniaus apygardos teismas sprendimu panaikino sklypo detalųjį planą, bendrovei išduotą statybos leidimą bei pripažino sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Bendrovė  kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė teismo priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės nuostolių atlyginimą.

Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nuostoliai bendrovei šiuo atveju atsirado dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės darbuotojų veiksmų organizuojant, rengiant, derinant ir tvirtinant detalųjį planą, kuris dėl padarytų pažeidimų buvo panaikintas ir tai sukėlė bendrovės nuostolius. Tačiau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą atleisti valstybę bei Vilniaus miesto savivaldybę nuo dalies (1/2) bendrovės patirtų nuostolių. Byloje nustatyta, kad pati bendrovė prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių atsiradimo riziką: teisminiams ginčams prasidėjus po kelių mėnesių nuo sutarties sudarymo bei jiems (teisminiams ginčams) vykstant bendrovės lūkesčiai dėl nuosavybės teisių į sklypą išsaugojimo bei statybos leidimo teisėtumo turėjo neabejotinai sumažėti; bendrovė, besinaudodama profesionalių teisininkų paslaugomis, turėjo įvertinti teisminių ginčų perspektyvas ir suvokti, kad egzistuoja reali tikimybė, jog sprendimas patvirtinti detalųjį planą ir statybos leidimas gali būti panaikinti, o sutartis pripažinta negaliojančia ir sklypas grąžintas valstybei.

Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad priklausomai nuo byloje nustatytų aplinkybių atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika. Rizikos prisiėmimas reiškia, kad toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, jog jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Aukščiausiojo Teismo vertinimu, bendrovės veiksmai šiuo atveju nebuvo tiek racionaliai apgalvoti ir pagrįsti ekonomine logika, kad visiškai pateisintų jai tenkančią riziką dėl tiesioginių nuostolių padidėjimo.

 

Skaityti nutartį  2016 m. balandžio 1 d. Nr. 3K-3-192-219/2016 Nuoroda

 

 

Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 22 bylas: 1 bylą dėl taikos sutarties sudarymo ir tvirtinimo, 2 bylas dėl darbo teisės klausimų, 7 bylas dėl proceso teisės normų taikymo, 1 bylą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo (šiuo atveju Aukščiausiasis Teismas analizavo civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taikymo klausimus), 1 bylą dėl actio Pauliana sąlygų, 2 bylas susijusias su paveldėjimo teisės klausimais, 1 bylą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo, 1 bylą dėl draudimo teisinių santykių, 1 bylą dėl išlaikymo vaikui dydžio nustatymo, 1 bylą dėl antraeilio daikto likimo, 1 bylą dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, 1 bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, užstatytu nekilnojamuoju turtu, pagrindų bei 2 bylas dėl viešųjų pirkimų klausimų. Mūsų nuomone šios nutartys nėra aktualios ir įdomios verslo teisės klausimais, todėl jų detaliau neaptariame.