2016 m. vasario 1 d. – vasario 5 d.

Nors bendrąja prasme domėtis įmonės veikla yra daugiau įmonės akcininko teisė, nei pareiga, tačiau pastarajam sužinojus, kad įmonė turi finansinių sunkumų, ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai.
 
Bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Jau 2009 m. įmonė buvo nemoki. Nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo. Bendrovė pareikštu ieškiniu prašė teismo priteisti iš akcininko ir direktoriaus žalą, padarytą Bendrovei ir kreditoriams, pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į vadovo ir dalyvio funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki. Šiuo atveju teismas nustatė, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų ir ji turėjo finansinių sunkumų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įmonės vadovas ir dalyvis apie bendrovės sunkią finansinę padėtį sužinojo tuo pačiu metu ir jų abiejų atsakomybės pradžios momentai sutampa. Taigi, žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir turėdamas 40 proc. įmonės akcijų, akcininkas privalėjo pasidomėti įmonės veikla tam, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau abu prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes bent vienam jų pasikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, atsižvelgdamas į tai teismas atsakovų veiksmus laikė objektyviuoju bendrininkavimu ir taikė solidariąją civilinę atsakomybę.
 
Skaityti nutartį 2016 m. vasario 3 d. Nr. e3K-3-17-421/2016 Nuoroda
 
 

(i) Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios, viešai neprieinamos informacijos;

(ii) nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame ar elektroniniame dokumente; (iii) pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu, ir už tokių pajamų grąžinimą atsako jas gavęs asmuo.

 

Bendrovė pareiškė ieškinį buvusiai darbuotojai ir konkuruojančiai įmonei dėl nesąžiningų konkurencijos veiksmų ir žalos atlyginimo. Atsakovė dirbo bendrovėje pardavimų grupės vadove ir buvo pasirašiusi darbo sutartį, kurioje įtvirtintos nuostatos dėl bendrovės komercinių paslapčių neatskleidimo. Pagal šias nuostatas darbuotoja buvo įsipareigojusi tiek darbo santykių metu, tiek jiems nutrūkus nenaudoti, neperduoti, neskelbti ir kitaip neatskleisti fiziniams ar juridiniams asmenims informacijos sudarančios darbdavio komercines paslaptis. Nutraukusi darbo santykius su bendrove atsakovė pradėjo dirbti kitoje įmonėje, kuri ėmė teikti analogiškas paslaugas tiems patiems klientams. Dėl nurodytų aplinkybių itin sumažėjo užsakymų arba jų apskritai neliko iš daugelio bendrovės klientų.

Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, mokumas ir kt.

Teismas taip pat nurodė, kad Akcinių bendrovių įstatyme nėra ūkio subjektui keliamų reikalavimų komerciškai vertingą informaciją įforminti kaip komercinių paslapčių sąrašą fizine prasme – nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame ar elektroniniame dokumente. Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims, kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis.

Šiuo atveju Teismas konstatavo, jog informacija apie ieškovės klientus atitiko CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus tiek, kad ji būtų laikoma komercine paslaptimi, nes tie duomenys atitiko komercinės paslapties požymius, buvo neprieinami tretiesiems asmenims, juos žinojo ieškovės pardavimų vadybininkai ir atsakovė, kurios darbo sutartyje nurodytas įsipareigojimas saugoti komercines paslaptis. Teismas padarė išvadą, kad bendrovėje egzistavusi techninė komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsauga buvo pakankama, nes informacija apie bendrovės klientus, vežėjus, veiklos instrukcijos, kiti dokumentai buvo saugomi duomenų bazėje, apsaugotoje kiekvienam vadybininkui suteikiamu individualiu slaptažodžiu.

Teismas nurodė, kad dėl neteisėto komercinės paslapties panaudojimo galima tiek sutartinė, tiek deliktinė atsakomybė. Už neteisėtą komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimą teisinė atsakomybė kyla visiems neteisėtai informaciją panaudojusiems asmenims – atsako tiek buvę ir esami komercinės paslapties savininko darbuotojai ir kitokių sutarčių šalys, tiek asmenys, kurių sutartiniai santykiai su informacijos savininku nesaisto. Teismo vertinimu, darbuotojos veiksmų neteisėtumas nagrinėjamoje byloje kyla iš darbo sutarties, kuriai pasibaigus, išliko darbuotojos įsipareigojimas buvusiai darbdavei saugoti jos komercines paslaptis. Tuo tarpu naujojo darbdavio atsakomybė atsiranda savarankiško delikto pagrindu, t. y. kito ūkio subjekto informacijos, turinčios komercinės paslapties statusą, gavimas iš asmens, neturinčio teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant gauti naudos sau arba padarant žalos šiam ūkio subjektui.

Teismas taip pat išaiškino, kad pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu, ir už tokių pajamų grąžinimą atsako jas gavęs asmuo. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Jo atsakomybė negali būti solidari su kitu asmeniu, nes konkreti tokių pajamų suma ir neteisėtas jų gavėjas visai atvejais turi būti nustatyti. Jei dėl gautų pajamų nepagrįstai praturtėja keletas asmenų, jie atsako ta dalimi, kokia praturtėjo.

Teismas nustatė, kad darbuotoja žinojo, kas ieškovės bendrovėje yra komercinė paslaptis, žinojo duomenis apie klientus ir sąmoningai šiais duomenimis naudojosi kitoje įmonėje. Kita įmonė savo ruožtu priėmė dirbti šią darbuotoją bei keletą kitų bendrovės darbuotojų, žinojo, kad jiems žinomos konkuruojančios bendrovės komercinės paslaptys, jomis naudojosi versle, konkuruodama su šia bendrove. Atsižvelgdamas į tai, Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nepagrįsto praturtėjimo sumos dalis, kurią atitinka nepagrįstai gautų pajamų suma, priteistina iš šią naudą gavusiosios įmonės. Kita negautų pajamų suma, dėl kurios negalima nustatyti prievolės dalių, priteistina iš įmonės ir darbuotojos solidariai.

 

Skaityti nutartį 2016 m. vasario 5 d. Nr. 3K-7-6-706/2016 Nuoroda

 

Atsižvelgiant į tai, kad šių nutarčių turinys neatitinka pasirinktų apžvalgos rengimo kriterijų (aktualios ir/ar įdomios nutartys verslo teisės klausimais), jų turinys detaliau apžvalgoje nėra analizuojamas bei aptariamas.

Šiuo laikotarpiu Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 14 bylų : vieną (1) bylą dėl palūkanų kvalifikavimo, dvi (2) bylas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,  vieną (1) bylą, susijusią su elektros energijos paslaugų teikimo, vieną (1) bylą dėl proceso teisės normų, dvi (2) bylas dėl viešųjų pirkimų, taip pat vieną (1) bylą dėl finansinio užtikrinimo susitarimų, vieną (1) bylą dėl atstumo nuo žemės sklypo, kuriuo gali būti sodinami medžiai, vieną (1) bylą dėl jurisdikcijos nustatymo, vieną (1) bylą, susijusią su valstybės pagalbos teikimu, vieną (1) bylą, susijusią su statybos rangos teisiniais santykiais, vieną (1) bylą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo faktoringo sutartyje, taip pat vieną (1) bylą, susijusią su šeimos teisiniais santykiais.