2015 m. lapkričio 23 d. – lapkričio 27 d.

Actio Pauliana institutas negali būti naudojamas kai kreditorius siekia skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį panaikinti ir turtą grąžinti skolininkui tik tam, kad po to galėtų ginti savo nuosavybės teises į tokį turtą.
 
Pirkėjas su pardavėju pasirašė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkėjas pagal preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjo pardavėjui visą buto kainą, tačiau pardavėjas buto pirkėjui neperdavė, pinigų negrąžino, ir sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį su kitu pirkėju, kuris jį įsigijęs įkeitė trečiajam asmeniui. Pirkėjas actio Pauliana pagrindu siekė pripažinti tokią pardavėjo ir kito pirkėjo sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, prašė butą grąžinti pardavėjui ir pripažinti, kad jo ir pardavėjo sudaryta preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis yra pagrindinė (buto pirkimo-pardavimo) sutartis.
Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad actio Pauliana gali būti taikomas tik tuomet, kai kreditorius savo piniginio pobūdžio reikalavimą siekia nukreipti į skolininko turtą, kurį skolininkas perleido trečiajam asmeniui, pažeisdamas kreditoriaus teises, tačiau tokio pobūdžio ieškinys negali būti naudojamas kreditoriaus daiktinių teisių gynybai, kai siekiama skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį panaikinti ir turtą sugrąžinti skolininkui tik tam, kad po to ginti savo nuosavybės teises į tokį turtą. Šiuo atveju teismas konstatavo, kad pirkėjas siekė pripažinti pardavėjo ir antrojo pirkėjo sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia būtent tam, kad apgintų savo nuosavybės teises į butą, o ne tam, kad galėtų į jį nukreipti savo finansinį reikalavimą pirkėjui, t. y. actio Pauliana siekė visai kitų tikslų, nei šio ieškinio paskirtis, todėl institutas šiuo atveju negalėjo būti taikomas.
 
Skaityti nutartį 2015 m. lapkričio 25 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-617-611/2015 Nuoroda
 
 
Nuomos objekto (negyvenamųjų patalpų) perdavimo–priėmimo akto nepasirašymas, nors šalių sudarytoje nuomos sutartyje ir pateikta nuoroda į jį, negali suponuoti išvados, jog šis objektas nuomininkui nebuvo perduotas, ir todėl nuomininkas neturi pareigos mokėti sulygtą nuomos mokestį.
 
Šalys sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Nuomotoja kreipėsi į teismą dėl įsiskolinimo už nuomą priteisimo. Nuomininkė nurodė, kad nuomos sutartis bei jos pagrindu išrašytos sąskaitos yra niekiniai ir negaliojantys sandoriai, nes yra suklastoti, be to, patalpos nebuvo faktiškai jai perduotos, kadangi nebuvo pasirašytas nuomos sutartyje nurodytas priėmimo – perdavimo aktas.

Teismas išaiškino, kad šalys gali laisvai pasirinkti nuomojamų patalpų perdavimo būdą, tačiau net jei šalys ir įtraukia į sutartį nuostatas dėl patalpų perdavimo pagal nurodytą aktą, šios nuostatos turi būti aiškinamos kitų sutarties sąlygų kontekste ir vertinamos atsižvelgiant į bylos duomenis, nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurių gali pakakti išvadai dėl realaus patalpų perdavimo padaryti. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuomotoja pagal nuomos sutartį išrašydavo sąskaitas, jose nurodydama mokėtiną nuomos mokestį už patalpas, o nuomininkės atstovė jas pasirašydavo; byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų nuomos sutarties ir (ar) sąskaitų suklastojimo aplinkybę (nuomininkė neginčijo pateiktų sąskaitų, nereikalavo perduoti patalpas, neatsisakė sutarties); nuomotoja teisėtai valdė išnuomotas patalpas; byloje yra duomenų, kad nuomojamų patalpų adresas buvo nurodytas kaip nuomininkės registruotos buveinės, jos kontoros adresas.

Atsižvelgdamas į tai, Tesimas konstatavo, jog nuomos objekto (negyvenamųjų patalpų) perdavimo–priėmimo akto nepasirašymas, nors šalių sudarytoje nuomos sutartyje ir pateikta nuoroda į jį, savaime nereiškia, jog šis objektas nuomininkui nebuvo perduotas, ir todėl nuomininkas neturi pareigos mokėti sulygtą nuomos mokestį.

 

Skaityti nutartį  2015 m. lapkričio 27 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-629-313/2015 Nuoroda

 

Atsižvelgiant į tai, kad šių nutarčių turinys neatitinka pasirinktų apžvalgos rengimo kriterijų (aktualios ir/ar įdomios nutartys verslo teisės klausimais), jų turinys detaliau apžvalgoje nėra analizuojamas bei aptariamas.

Šiuo laikotarpiu Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo dar 19 bylų : vieną (1) bylą dėl kadastrinių matavimų teisėtumo, tris (3) bylas dėl darbo teisinių santykių, vieną (1) bylą dėl žemės sklypų ribų nustatymo, vieną (1) bylą dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, vieną (1) bylą dėl atidalijimo, vieną (1) bylą dėl skolų Bendrijai, dvi (2) bylas dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, tris (3) bylas dėl proceso teisės normų, vieną (1) bylą dėl viešųjų pirkimų, vieną (1) bylą dėl viešojo konkurso, vieną (1) bylą dėl teismingumo ir vienašališko sutarties nutraukimo, vieną bylą dėl juridinio asmens pavadinime naudojamų žymenų, vieną (1) bylą dėl šeimos teisinių santykių ir vieną (1) bylą dėl servituto ir bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos.